Ką reiškė būti antisovietinės rezistencijos dalyvio giminaičiu sovietmečiu?

Antisovietinis pasipriešinimas – neabejotinai viena iš aktualiausių temų nepriklausomoje Lietuvoje, dar ir šiandien sulaukianti nemažai rezonanso visuomenėje. Natūralu, kad šiuo klausimu, plačiai nagrinėjamu tiek akademinėje literatūroje, tiek viešojoje erdvėje, daugiausiai dėmesio sulaukia tiesiogiai, t. y. pirmosiose gretose, minėtame judėjime dalyvavę žmonės. Puikiai žinoma, kad režimas su rezistentais susidorodavo itin žiauriai, o jų gyvenimas sovietmečiu būdavo reikšmingai apsunkinamas, idant būtų atsakoma už liaudies santvarką „griaunančius” veiksmus. Kita vertus, šių asmenų giminaičių, kurių gyvenimo trajektorijas taip pat esmingai paveikdavo tokie šeimos narių apsisprendimai, istorijos kur kas dažniau lieka neišgirstos ir nepapasakotos. Atsižvelgiant į tai, šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kaip gyvenimas tarybinėje Lietuvoje galėjo atrodyti žmonėms, kurių artimieji buvo įsitraukę į antisovietinį pasipriešinimą. Tyrėjus domina, kokias pasekmes ryšiai su šios rezistencijos dalyviais galėjo turėti aplinkinių ir visuomenės požiūriui, (ne)sunkumams įvairiose gyvenimo srityse, kalbinamųjų savijautai ir buičiai sovietmečiu ir pan.

Projekto tinklalapį žr. čia: https://mokslinisdarbas.wixsite.com/partizanugiminaiciai

Iliustracijos šaltinis: vieno iš tyrimo dalyvių asmeninis archyvas. Nuotraukoje matomas pašnekovas su mama ir kazachų mergaite. Kazachstanas, Karagandos sr., Temirtau miestas (apie 1956 m.)