Pabrėžta, nutylėta, pateisinta

Mėginant suvokti, kodėl sovietmetis prisimenamas skirtingai, Liucijos straipsnyje „Pabrėžta, nutylėta, pateisinta: „kartų efektas“ senelių, tėvų ir anūkų sovietmečio atmintyje“ analizuojami devynių Lietuvos šeimų senelių, tėvų ir anūkų 25 sovietmečio pasakojimai. Autorė pasitelkia pamatines „kartų efekto“ prielaidas: tai, kaip konstruojamas pasakojimas apie praeitį, yra veikiama tam tikrų paauglystėje–ankstyvojoje jaunystėje įgytų „interpretacinių rėmų“, nubrėžiančių gaires mąstymui apie praėjusius įvykius ir procesus. Analizuodama duomenis, Liucija ieško santykio su sovietine praeitimi bruožų, leidžiančių identifikuoti atminties kartas, nebūtinai tapačias kohortinėms kartoms. Siekiant „prieiti“ prie „kartų efekto“ sovietmečio pasakojimuose, pasitelkiami biografiniai metodai – gyvenimo istorijos pasakojimas ir senelių gyvenimo istorijos perpasakojimas tų, kurie sovietinio laikotarpio nepatyrė, arba turi tik ankstyvos vaikystės prisiminimų. Dalyvavimas trims šeimos kartoms kuriant pasakojimą apie praeitį ir tolesnė sovietmečio pasakojimų interpretacinė analizė leidžia išskirti tris pirminius – pabrėžimo, nutylėjimo ir pa(si)teisinimo – motyvus, kurie skirtingų kartų atstovų pasitelkiami formuojant santykį su sovietine praeitimi. Remiantis tuo, kaip pasakojimuose seneliai, tėvai ir anūkai apibrėžia santykį su netolimos konfliktinės praeities atributais (dalyvavimas ideologinėse organizacijose, pasipriešinimas sistemai, nelegalios praktikos, tremčių patirtys, aukštos artimųjų pareigos ir kt.), taip pat diskutuoja su šiandien kolektyvinėje atmintyje glūdinčiomis prasmėmis, preliminariai skiriamos keturios atminties kartos.

Visą straipsnį žr. čia