Siekiama atsakyti į klausimą, kas pasakojama apie vadinamąjį kolūkių „griovimą“, kaip pagrindžiamas neigiamas jo vertinimas, kaip šis vertinimas derinamas su neigiamu pačių kolūkių kaip sovietmečio fenomeno vertinimu. Atsispiriant nuo teorinių darbų, skirtų naratyvui bei traumai, suformuluojamas konceptualus įrankis – kultūrinės traumos naratyvo schema. Analizuojami kokybiniai interviu, surinkti Panevėžyje, Jonavoje ir jų