Už frazės „Landsbergis kolūkius sugriovė“: transformacija žemės ūkyje per kultūrinės traumos naratyvo prizmę

Siekiama atsakyti į klausimą, kas pasakojama apie vadinamąjį kolūkių „griovimą“, kaip pagrindžiamas neigiamas jo vertinimas, kaip šis vertinimas derinamas su neigiamu pačių kolūkių kaip sovietmečio fenomeno vertinimu. Atsispiriant nuo teorinių darbų, skirtų naratyvui bei traumai, suformuluojamas konceptualus įrankis – kultūrinės traumos naratyvo schema. Analizuojami kokybiniai interviu, surinkti Panevėžyje, Jonavoje ir jų apylinkėse 2021 m. vasarą. Daroma išvada, kad nors kolūkių egzistavimo pradžia matoma neigiamai, kolūkis vėlyvuoju sovietmečiu apibrėžiamas kaip darniai veikiantis vienetas. Remiantis naratyvu, transformacijos laikais įvyksta staigi šio vieneto dezintegracija ir būtent staigus bei brutalus įvykio pobūdis vertinamas neigiamai. Kaip pagrindinės aukos įvardijami eiliniai kaimo žmonės. Nurodomų kaltininkų gretas galima padalyti į dvi dalis. Pirmoji – vietiniai gyventojai: dažniausiai minimi buvę kolūkių pirmininkai ir kiti vietiniai lyderiai, taip pat vadinamieji „gudresnieji“. Antroji – valstybės valdžia ir Vytautas Landsbergis, kuriems priskiriamas lemtingas vaidmuo. Tarp informantų galima išskirti ir savotišką kritikų grupę: jos atstovai nepalankiai vertino kolūkius, nedalydami jų egzistavimo į laikotarpius, ir atsiribojo nuo paplitusio kalbėjimo apie jų „griūtį“. Visgi kai kurie kritikuojantieji patys pritariamai pakartojo elementų iš kultūrinės traumos naratyvo.

Straipsnio tekstą žr. čia.

Iliustracija (c) Sigitas Parulskis, „Atminties skeletai“, 2020 m.